Vaiko laimė
Nežinau kaip jūs, bet aš kartais mintimis ištrūkstu iš mamiškos rutinos (kasdieninė logistika „pusryčiai-mokykla-pietūs-būreliai-namų darbai-vakarienė“) ir susimąstau apie „laimę“. Ar mano vaikai auga laimingi? Ar aš jaučiuosi laiminga?
Kuo maitinamas, kokiomis trąšomis tręšiamas tėvų ir vaikų laimingumo pojūtis? Ar įmanoma jaustis laiminga moterimi, kai esu atsakinga mama ir turiu daug įsipareigojimų – vaikams, vyrui, šeimai?
Moksliniai tyrimai vaikų ir suaugusių raidos srityse atskleidė, jog suaugusio laimė kuriama vaikystėje. Taip, taip – vaikystėje klojamas vaiko laimės pagrindas. Suteikti laimė savo vaikui – ne tai ką tu gali DUOTI (žaislus, drabužius, maistą, emocijas), bet ir ĮGALINTI patį vaiką. Tai vyksta nuo pat kūdikystės ir tęsiasi iki pilnametystės, kai atiduodame vaikams dalį atsakomybės ir pareigų.
Toliau kalbėsime apie pačią pradžią, apie kūdikystę, tačiau dar noriu skirti pastraipėlę ir paaugusių vaikų tėvams. Kuo vaikas didesnis, tuo aiškiau matome poliariškumus, kur egzistuoja gana plonos ribos, pavyzdžiui tarp atsidavimo ir saikingo davimo, tarp įgalinimo ir nugalinimo, tarp šiltos išminties ir šalto protingumo. Apie kiekvieną iš šių poliariškumų galima būtų kalbėti detaliau, tačiau apibendrintai apie vaikų auginimo strategiją būtų galima pasakyti 1 sakiniu, kurį mes psichoterapeutai naudojame darbe su klientais „work smart, not hard“ – perfrazuojant: dirbk išmintingai/saikingai, kad klientai atidirbtų savo darbą, nes jeigu mes dirbsime sunkiai, tai klientai bus nugalinti, perimsime jų iniciatyvą ir tokios psichoterapijos rezultatas bus labai prastas. Lygiai tai pat matau ir santykį su mažais vaikais, mokyklinukais, o ypač su paaugliais – dirbkime išmintingai palikdami tam tikrą atsakomybės proporciją jiems patiems, t,y, nenusavinkime visko sau, nepaimkime visko į savo rankas.
Grįžkime į kūdikystę, kuomet tėvai yra nuolatinėje tarnystėje ir atrodytų kad čia nėra pasirinkimo, ar laisvės manevruoti, pagudrauti. Taip, vaikui reikia išgyventi ir be tėvų kasdienio rūpesčio jam tai nepavyktų. Iš tiesų, vaiko laimė vystosi per tėvų suteikiamą šansą pačiam vaikui vystyti jo VIDINES GALIAS. Gera žinia tėvams: nereikia būti vaikų psichologu ar raidos specialistu, norint padėti vaikui žengti savosios laimės link. Netrukus pristatysiu kelias strategijas, kurias tėvai gali vystyti nuo pat kūdikystės ir taip dėti pagrindus augančio žmogučio laimei, būsimo suaugusio laimingumo jausmui.
Prieš pradedant susipažinti su laimės kūrimo principais, įspėju, kad dažnai įvardinsiu asmenį „mama“, nors tikrai žinau, kad tėčiai vis labiau įsitraukia į kūdikio auginimą. Tai yra pats gražiausias pokytis visuomenėje, kurį matau daugiau nei 20 metų konsultuodama žindančias mamas. Dabar yra norma, kuomet tėtis skambina dėl žindymo, kviečiasi mane kaip žindymo specialistę į namus konsultuoti dėl vaiko maitinimo, tariasi dėl mamos krūtų būklės, klausia patarimų dėl mamos mitybos. Anksčiau taip nebuvo, žindymu domėjosi ir konsultuodavosi išimtinai tik mamos. Taigi, aš tikrai žinau ir palaikau, kad vaiką augina abu tėvai ir džiaugiuosi pokyčiais. Tekste dažniau įvardinu mamą, bet jūs galite tai pritaikyti bet kuriam suaugusiam, kuris nuolatos būna su vaiku kūdikystės etape.
- Išmokti pažinti kūdikio siunčiamus signalus
Naujagimis, ropojantis kūdikis ar savarankiškai žingsniuojantis mažylis – tai emocijų rodymo virtuozai. Štai jo veidą nušviečia šypsena, kai mama įeina į kambarį, ir pravirksta kai kažkas atima jo mėgstamą žaislą. Patys artimiausi žmonės sugeba pastebėti ir tarpines emocijas tarp vaiko šypsenos ir verksmo.
Liza Eliot, pediatrė-neurologė teigia, jog vaikai yra kupini gyvų emocijų, dėka jų smegenų žievės, kuri kontroliuoja autoreakcijas į dirgiklius. Pirmaisiais metais smegenų žievė vystosi sparčiausiai, todėl vaikų gebėjimas kontroliuoti elgesį ir emocijas sparčiai tobulėja ankstyvoje vaikystėje. Jei atrodo, jog vaikas didžiąją dalį laiko praleidžia verkdamas ar zirzdamas, taip vyksta dėl to, kad vaikai pirmiau patiria kančią, o tik paskui laimę. Taigi verksmo ir kančios išraiškos yra vaiko vystymosi etapai. Taip jie išmoksta siųsti SOS signalą prižiūrintiems suaugusiems, kad parodytų, jei kažkas yra negerai.
Tačiau vaikui verkiant, mama nori žinoti priežastį: skauda, alkanas, nuobodžiauja? Psichiatrijos profesorius Paul C.Holinger teigia „Jautri mama moka atpažinti skirtingas savo vaiko verksmo ar veido mimikos rūšis. Akių vokai, burna, balsas yra vaiko signalizavimo sistemos“. Pavyzdžiui, vaikas patiriantis fizinę kančią verks, lūpų kampučiai nusileis, akių vokai nusileis iki vidurio akių. Stipriai supykusio mažylio veidas parausta, akys užsimerks., liežuvis įtraukiamas, vietoje verksmo vaikas rėks, spiegs, krioks. Daugybė tėvų atpažįsta, jog verkimas arba liūdesys rodo, kad vaikui negerai ir jie yra pasirengę vaikui padėti. Tačiau yra dalis tėvų, kurie vaiko pykčio nevertina rimtai, linkę jį priskirti prie „užsispyrimo“, „išlepimo“ ir pan.
Gana daug tėvų nesupranta, kad pyktis rodo išeikvotus resursus. Pyktis – tai perdėta kančia, tai viršytas liūdesys. „Jei patalpoje yra triukšmas ir ryški šviesa, vaikas rodys kančios ženklus (verks, liūdės, zirs), tačiau jei triukšmas ir šviesos stiprės, vaiko išgyvenama kančios emocija pavirs į pyktį.“ – teigia profesorius Holinger. Pastebėta, jog tėvai į mažą vaiko kančią reaguoja -stengiasi rasti būdus patenkinti vaiką, bet jeigu vaikas rodo didelio laipsnio kančią – t.y. pyktį, isteriją, tėvai ignoruoja, priskirdami tai „išlepimui“, „isterikavimui“.
Atkreipkite dėmesį, kad iki 6 mėnesių vaiko išlepinti neįmanoma, tad jeigu kyla minčių, kad jūsų kūdikis suįžūlėjo, išlepo, manipuliuoja jumis, įsidirbinėja ir t.t. – atsižvelkite į jo amžių. Iki 6 mėnesių amžiau kūdikis nepritaiko ilgalaikės atminties, jis gana lankstus ir prisitaikantis prie esamų aplinkybių, todėl dažniausiai verkia tada, kai TIKRAI YRA PAGRINDAS – tai gali būti skausmas, dirginimas, nuovargis, ligos, alkis, artumo poreikis ir t.t.
Taip pat atkreipkite dėmesį, ar ne be aplinkinių pagalbos kyla mintys, kad vaikas kažkoks negeras, neišauklėtas? Ar neskamba šalia vyresnio amžiaus žmonių nuomonė, kad kūdikį reikia, paauklėti, „neužsileisti ant galvos“, žodžiu perlaužti taip, kad netrukdytų tėvams. Močiutės ir tetos linkę dalinti panašius patarimus iš savo patirties, juk tokia taktika buvo itin populiari sovietinio režimo dešimtmečiais, kai reikėjo daug dirbti, atstatyti pramonę po karo ir vaikai buvo daromi patogiais, kad tik neįprastų prie rankų, išmoktų būti savarankiškais, t.y. netrukdytų suaugusiems dirbti, dirbti, dirbti. Kaip tai atsiliepė dabartinių 50-mečių ir 60-mečių asmenybėms, labai aiškiai matome pagal išaugusį psichinių sutrikimų, susirgimų ir savižudybių procentą. Taip pat ir pagal išaugusį psichoterapijos poreikį (čia geriausiu atveju) ir tuo, kad psichoterapijos metu gydomos vaikystės trauminės patirtys – atsiriboję, vengiantys artumo tėvai, emocinis bei fizinis smurtas namuose ir mokyklose, meilės su sąlyga, arba kitaip tariant meilė su sąlyga, kas realiai buvo meilės trupinių užsitarnavimas tik už kažką – gerą pažymį, baigus mokyklą su pagyrimu, laimėtą konkursą.
Taigi, jeigu sutariame, kad vaikų auginimas yra kartu ir asmenybės augimas, grįžkime prie kūdikystės etapo, kuomet vaikas negali aiškiai kalbėti ir būna sunku suprasti tai ko gi jis iš tiesų nori.
Liza Eliot, pediatrė-neurologė paaiškina, kodėl tik ką gimę naujagimiai neparodo laimės, kai jiems viskas gerai, o klyksmas nebūtinai reiškia neigiamas emocijas. Smegenų emociniai centrai iki 6-8 mėnesio pilnai nefunkcionuoja, todėl tik po pirmojo pusmečio pradėjus jausti emocijas, jos atsispindi mažylio veide. Vaikai turi savitus, unikalius, tik jiems būdingus būdus pranešti apie tai kas jam negerai. Identiškoje situacijoje vieni mažyliai gali verkti, o kiti tylėdami paniškai kabintis į mamą. Tėvai, žinodami savo vaikų temperamentus, turi didžiausias galimybes išmokti suprasti signalus, kuriais vaikai atskleidžia savo būsenas ir emocijas.
Atkreipčiau jūsų tėvai dėmesį į vaiko gimimo procesą. Ne tik gimdyti, bet ir gimti nėra lengva. Ne tik gimdymo metu skauda, bet ir gimstant skauda. Naujagimiui tenka slinktis siaurais gimdymo takais, suklykti išsiplėtus plaučių alveolėms, būti abstulbintu šviesos ir prisitaikyti prie bakterijų ir virusų aplinkos – tai tik pirmųjų gyvenimo minučių iššūkiai. O kur dar medikalizuoti gimdymai, mamos stresas, skausmas, gimdymo metu naudojami medikamentai ir intervencijos, kad išgelbėtų mamos ir vaiko gyvybes! Pastebėkite savo kūdikį, jeigu jam būdingas krūpčiojimas per miegus, įsitempimas lanku, ištisinis zirzėjimas – neįignoruokite to, bet priešingai suteikite jam kuo daugiau kūniško kontakto, prisilietimų, oda-oda kontakto, glostymų, čiūčiavimų, kad jis „patikėtų gyvenimu“, suprastu, jog nėra ko nerimauti. Lai jūsų vaikas dirba savo „darbus“, kurie yra: ritmingas kvėpavimas, žindymas, virškinimas, mokinimasis nusiraminti, miegas, bet nekovoja už poreikį būti mylimu: t.y. būti apkabintu, paglostytu, pasūpuotu, pamigdytu ir t.t.
- Sukurti mielą namų aplinką
Ne dėl spalvotų baldų, žaismingų tapetų ar gausybės žaislų kūdikio veidą nušviečia šypsena. Jo laimės objektas – Mama. Jei mamai smagu žaisti su vaiku, ir vaikui yra smagu. Jei tėčiui linksma dūkti su vaikui, ir vaikui linksma. Taip puoselėjamas laimės jausmas abipusiame ryšyje, tai vaiko laimės pagrindas. Įvairių veiklų išbandymas, tyrinėjimas ir kūryba lemia suaugusio laimės, pilnatvės, vidinės darnos pojūčius. Tai patiria tie, kurie būdami vaikais patys spręsdavo, kokia veikla jam patinka – statyti kaladėlių namą, o gal „gaminti patiekalus“ smėlio dėžėje, statyti palapinę kambaryje, ar tapyti vandeniniais dažais.
Vaiko laimės jausmą augina kūrybiški, neapibrėžti, žaidimai be išankstinių taisyklių, ir deja, neturintys nieko bendra su muzikos pamokomis, sporto būreliais, ar kita GRIEŽTAI apibrėžta, METODIŠKAI PAGRĮSTA veikla. Specialūs, suaugusių suorganizuoti ir nuosekliai vykdomi vaikų „ugdymai“, „mokymai“, „lavinimai“, „socializacijos“ ir pan. – tik nutolina vaiką nuo kelio į savo autentiškumą, kuris veda žmogų laimės link. Taip, vaikai moka prisitaikyti ir mokinasi kopijuoti, todėl čia lengva pasiklysti – tos mokyklėlės atrodo šauniai ir vaikai išmoksta įvairių dalykėlių, tačiau realiai tai yra primestas išmokinimas, lyg dresūra. Vaikui iki 1 metų dainuoti turėtų mama (ne mokyklėlės vadovė kitam miesto gale) ir vaikas girdėdamas mamą kasdieną mokinasi dainuoti kartu, pradžioje atkreipdamas dėmesį, pakeldamas akis, įsiklausydamas, vėliau niūniuodamas kartu, dar vėliau kartodamas kai kuriuos žodžius. Vaikui tikrai nereikia būti įmestam į ryškių kamuoliukų jūrą, kad patirtų kūrybinį džiaugsmą. Vaikui reikia PAČIAM priropoti ir pasiekti virtuvinį stalčių su pačiomis didžiausiomis visų laikų gėrybėmis – samčiais, dangčiais, mentelėmis ir gerai pabaladoti visomis skambiomis trintuvėmis, raktų ryšuliais ir tarkomis. Vaikui nereikia jokios mokamos dresūros, kur kūdikius „išmokina“ kažkokių veiksmų. Vaikui reikia PAČIAM TYRINĖTI APLINKĄ ir daryti atradimus.
Aišku, kad būtume iki galo sąžiningi, paminėkime tai, kad mama negali visus metus būti ištisai namie su vaiku. Būkime teisingi, labiausiai išėjimų į „mokyklėles“ reikia ne kūdikiui bet mamai. Mokyklėlėse mamos susipažįsta su kitomis mamomis, paįvairina kasdienybę, atitrūksta nuo rutinos, ištrūksta iš „sėdėjimo namie tarp 4 sienų“. Taigi, mokyklėlių reikia ne vaikui (nes jis dar neištyrinėjo namų aplinkos, būkim realistais – jis net nespėjo su namų aplinka susipažinti). MAMAI reikia ištrūkti iš namų, todėl šeimai reikia pripažinti šį sveiką mamos poreikį ir ieškoti galimybių kaip jį patenkinti (pabūti su vaiku, kol mama susitiks su draugėmis, pasportuos, ar lankysis dailės terapijoje t.t.). Normalu mamai pavargti ir turėti laiko poilsiui, savęs atstatymui, savęs tobulinimui. Tam kad mama patenkintų savo poreikius, nereikia dangstytis kūdikio ugdymu ir tampyti mažo kūdikio į užsiėmimus, treniruotes, konkursus.
Vaikui reikia ne mokyklėlės nuo gimimo, bet 1 suaugusio, kurį mato kasdieną ir turi ryšį, kaip su patikimu asmeniu. Dažniausiai tai yra mama. Vaikas prisiriša, jaučia santykio su mama stabilumą, todėl auga ir vystosi saugioje aplinkoje. Tai kertiniai pamatai augančiai asmenybei.
Atkreipkite dėmesį į dar vieną aspektą, su kuriuo susiduria nemažai tėvų, palikdami kūdikius ar mažus vaikus pasaugoti seneliams. Po trumpo išsiskyrimo kai mama grįžta namo, vaikas tarsi pasikeičia – zirzia, pyksta, verkia, reikalauja krūties, mėto daiktus, nors anot močiutės iki mamai grįžtant vaikas elgėsi puikiai, jie puikiai sutarė, vaikui nereikėjo „papulio“ kad užmigtų, valgė tvarkingai košę su seneliu ir nebuvo jokių ašarų, jokių „įsidirbinėjimų“. Močiutė net gali kaltinti jaunus tėvus, kad jie „nemoka su vaiku susitvarkyti“, kad patys tėvai „užsileido ant savo galvos“, kad imtų pavyzdį iš senelių – „va, pasakė ir šventa“! Kodėl taip yra? Gal tikrai močiutė teisi? Atsakymas paaiškės tada, kai geriau suprasime kokiu principu veikia kūdikis santykyje su suaugusiais. Kūdikis nuo pat gimimo mokosi siųsti signalus, o jauni tėvai mokosi juos atpažinti, suprasti ir į juos tinkamai sureaguoti. Tai veikia radijo siųstuvo ir imtuvo principu. Vaikas siųstuvas – siunčia signalą, tėvai – imtuvas, priima signalą ir atitinkamai reaguoja. Įsivaizduokite, kad kūdikiui augant, šis apsikeitimas signalais veikia vis geriau, vis sklandžiau, vis tobuliau. Ir staiga, į šitą duetą įsiterpia močiutė. Vaikas aiškiai supranta, imtuvas (t.y. tėvai) išvažiavo, o močiutė – visai kito dažnio imtuvas. Vaikas siunčia įprastą signalą (pvz, tam tikra intonacija zirzia), bet močiutės imtuvas – nepagauna signalo, arba atreaguoja per vėlai, arba supranta signalą ne taip (pvz, vaikas nori miego, zirzia, bet močiutė padavė šokoladinį sausainį, vaikas susidomėjo, nutilo, valgo). Taigi, vaikai LABAI GREITAI supranta, kad žaidimo taisyklės pasikeitė ir įprastas elgesys nebeveikia, močiutė nepriima jo signalo. Vaikui toks pokytis reiškia įgimtą išlikimo komandą “APLINKYBĖS EKSTREMALIOS, REIKIA PRISITAIKYTI”. Štai kodėl vaikai pas senelius elgsis kitaip, nei namuose su mama ar tėčiu – ir miegos, ir valgys ir atrodys laimingas, tačiau tik tarpdury pasirodys mama – viskas, spektaklis baigtas. Vaiko akyse atėjo imtuvas ir va tada tikėtina jūs aiškiai pamatysite, ką apie visą šitą dieną galvoja jūsų mažylis – vaiko signalai mamai bus pastiprinti: grubiau trauks rūbus ir ieškos krūties, graudžiau ir ilgiau verks, bus prilipęs prie mamos ir t.t. Taip vyksta todėl, kad kūdikio ir mamos ryšys yra stiprus, kūdikio prieraišumas prie mamos yra sveikas. Tad nėra ko nerimauti, priešingai, pasidžiaukite sveiku mažyliu ir savo santykiu su juo. Ir jeigu taip nutiko, kad iš senelių išgirdote, jog jūs esate bloga mama, nes “vaikas jus pamatęs verkia”, nurimkite – tai netiesa, nevertinkite mažo vaiko “patogumo”, tai ne tikras elgesys, o prisitaikymas prie pasikeitusių aplinkybių (jūs išvažiavote, o su vaiku liko seneliai , turintys silpnesnį ryšį, arba visai jo neturintys).
Taigi, kai išmoksite pažinti kūdikio siunčiamus signalus ir interpretuoti teisingai, būsite pasirengę 3 etapui – vaiko talentų pastebėjimui ir vystymui.
- Padėti vaikui vystyti jo talentus
Moksliniai tyrimai atskleidė, kad laimė ir gabumai eina iš vien. Laimingi žmonės tuo pačiu yra gabūs, arba gerai įgudę. Štai vaikas bando šaukštelį nukreipti į burną, pradžioje nesiseka, jis mokosi iš klaidų, mokosi atkakliai, nuosekliai, disciplinuotai ir štai, jo pastangos apdovanojamos sėkme –šaukštelis įvairuojamas tiesiai į burną! Šį laimėjimą vaikas pasiekė savo pastangų dėka. Jis pirmą kartą patyrė savarankiško gyvenimo kontrolės jausmą. Mokslininkai įrodė – jausmas, kad pasistengus galima kontroliuoti savo gyvenimą yra suaugusio laimingumo pajautimo pagrindas!
Tūkstančiai galimybių kasdieną yra dovanojamos tėvams, norintiems pamatyti vaiko kelią į laimę. Tik priimkite tai kas yra artimoje aplinkoje:
- Naminių raktų ryšulys, vietoje plastmasinio žaislo.
- Šepečiu valomi suaugusių ir savi batai;
- Šluota – kiekvieno laimingo vaiko atributas!
- Neteisingai pervarstyti batai – jėga!
- Siurblys (senovinis, ne robotas) – toooooooooooooooooooooks įsigalinimas!
- Bulvių „skutimas“, išpjaustymas, ir būtinai (!) suvalgymas nuosavos bulvės. Tai superinis savo gabumų ir rezultatų pajutimas.
- Stambių sagų, karolių, užuolaidų žiedų vėrimas ant virvelės – esu mačiusi didžiausios trukmės dėmesio sutelkimą;
- Indų ar unitazo plovimas su tikru vandeniu ir guminėmis pirštinėmis. Kiek ten veiksmo vonioje! Kokie procesai!!! Mama, pažiūrėk, koks šaunus būsimas projektų vadovas auga!
Gali būti, kad žiūrint į tokius būdus vaikui reikšti talentus, jums kils pasipriešinimas. Juk visa tai kažkam reiks sutvarkyti. Tie „klozeto“ projektai – reškia ne tik vaiko įgalinimą, kūrybos ir atradimų džiaugsmą, bet ir tai, kad turėsite sutvarkyti „darbo vietą“: perrengti mažylį, iššluostyti grindis, sudėti šepečius, išplauti klozetą. Aišku, kad galima labiau mėgti tvarkingesnius žaidimus: sausas rankytes, vaikiško žaidimą mobiliajame telefone, kartoninius paveiksliukus, aptvertą maniežą su kamuoliukais, saugų sėdėjimą ant sofos su planšete.. sąrašą galima ilgai tęsti, nes visa vaikiškų žaislų pramonė dirba tuo tikslu. Vaikiški žaislai – tai aptakios formos, tradicinės ryškios spalvos, nuglūdinti kampai, minkšti, arba dar baisiau – gatavą rezultatą duodantys elektroniniai… Čia taip ryšku, tai viskas iki galo aišku, kad didelių iššūkių nereikia, tik ramiai būti ir stebėti. Arba geriausiu atveju tai į vaikų protą ir motoriką nukreiptas lavinimas – sujungti, sudėti, įkišti, paspausti. Tai lyg mums, suaugusiems reiktų smulkiai supjaustytą maistą TIK nuryti. Atrodytų nieko tokio, juk kramtyti nereikia, bet nepajausime nei skonio, nei atradimo džiaugsmo, neteksime pasimėgavimo pačiu valgymo procesu. Vaikų įpročiai formuojasi, nepatenkintas ar slopinamas žingeidumas ilgainiui silpsta, noras kurti, atrasti kažką naujo išblėsta, jo vietą užima apatija, nuobodulys ir lengvo, nesudėtingo šou poreikis – TV, elektroniniai žaislai, kompiuteriniai žaidimai, komiksai…
Vaikai neturi būti švarūs ir patogūs. Lakstymas lauke, ridenimasis nuo kalno, taškymasis balose, lietaus, vėjo, sniego, šalčio ir kitų gamtos išraiškų pajautimas visomis įgimtomis juslėmis – tai būtinos sąlygos vaikui augti pilnavertiškai. Augti ir naudoti įgimtas jusles: užuodžiant drėgmę, jaučiant šaltį ar vėjo gūsius, matant sniego grožį, girdint lietų, ragaujant rūgštų obuolį. Tai Žmogaus prigimtyje užkoduotos veiklos ryšiui su Gamta, kuri yra sveiko žmogaus resursas. Štai čia ir prieiname prie 4 strategijos – sveiko vaiko.
- Rūpintis vaiko sveikata – tai rūpintis jo laime
Miegas, sportas, sveikas maistas – svarbus bet kuriam žmogui, o vaikams ypatingai. Suteik vaikui galimybę iškrauti fizinę energiją – spardytis kojomis ore, šliaužti, eiti atbulomis ir kristi į lovą, ridentis nuo kalniuko…Visa tai pakelia mažylio nuotaiką. Atkreipk dėmesį į tai, kaip mažylis reaguoja į taisykles. Daliai vaikų jų laikymasis yra lengvas, kitiems – užmuša bet kokį norą dalyvauti veikloje.
Ypač norėčiau atkreipti dėmesį į augančius mažus berniukus. Iki mokyklinio amžiaus visi vaikai berniukai ir mergaitės AUGINA KŪNUS, todėl labai svarbu jiems turėti sąlygas daug judėti: bėgioti, stumti, lipti, šokinėti, šliaužti, šokti, vartytis ir t.t. Vėliau pradinėse klasėse mergaitės rimsta, o berniukai vis dar yra KŪNO AUGINIME, todėl jiems sunkiau sekasi išsėdėti klasėje – jie sukinėjasi, supasi ant kėdės, kuičiasi, nesutelkia tiek dėmesio, kiek mergaitės. Tokia berniukų augimo dinamika – intensyviausiais kūno auginimas mokykloje ir paauglystėje sutampa su augančiais mokykliniais reikalavimais. Pats baisiausias dalykas „įrodyti“ berniukui, kad jis yra „blogas“, rašyti pastabas, bausti už lakstymą per pertraukas, reikalauti tylos ir ramaus išsėdėjimo nuo ryto iki pamokų pabaigos, nesigilinant, o kas gi vyksta vaiko viduje, kas jam trukdo, ko jis nori. Berniukai ne tokie patogūs mokiniai, kaip mergaitės, jie sunkiai koncentruoja dėmesį karpydami snaiges, kai už lango sninga tikros snaigės ir stovi atremtos rogės.
Kalbant apie sveiką kūną, specialistai įspėja – egzistuoja ryšys tarp vaiko mitybos ir jo nuotaikos bei laimingumo. Cukrus ir saldumynai pradžioje duoda daug energijos, vėliau sukelia nerimą, dirglumą, darosi sunku sukaupti dėmesį. Alergijos, jautrumas tam tikriems maisto produktams ar aplinkose esančioms medžiagoms taip pat daro įtaką mažylio nuotaikai ir elgesiui. Alergiški vaikai piktesni, suirzę, liūdnesni, mažiau juda, taigi – nelaimingi. Alergijų gydymas, ieškojimas tinkamų maisto produktų, alergenų pašalinimas (pvz, kačių, žiurkėnų, pelėsio) – tai reali pagalba vaikui ir jo laimės jausmui.
Ir štai po truputį, po truputį mes keliaujame link ĮGALINIMO – galios suteikimo vaikui, arba kitai tariant vaiko mokinimo įveikti sunkumus. Gamtoje apstu pavyzdžių, kurie mus mokina brėžti ribą ir neatimti iš vaiko galimybės tapti savarankišku. Pavyzdžiui, paukščių jauniklių išstūmimas iš lizdo, kad išmoktų skristi. Neišskridęs paukštelis, vis dar tupintis lizde ir nuolat rėkiantis pražiotu snapeliu – tai mirties nuosprendis jam, nes tėvai išskris į šiltus kraštus ir nebegalės juo rūpintis, arba ateis žiema, vabzdžių ar kito maisto nebeliks, tėvai nebegalės atnešti maisto ir sudėti palikuoniui į burną.
- Leisti įveikti sunkumus
Pirmąjį gyvenimo pusmetį labai svarbu, kad tėvai atsilieptų ir tenkintų vaiko poreikius. Mylėkite, žindykite, glauskite, nešiokite drąsiai – pirmąjį pusmetį kūdikio neįmanoma išlepinti. Vėliau taisyklės šiek tiek keičiasi – vaiko darymas „laimingu visada, bet kokiomis priemonėmis“ sukuria toli nuo realybės efektą. Vaikas turi teisę ne tik į pozityvias emocijas, jam reikia pažinti ir mokėti atpažinti kančią, skausmą, liūdesį.
Leisdami savo vaikui kaupti pasaulio patyrimą pačiam, suteiksite papildomus šansus būti laimingu. Pirmais metais mažylis daug mokinasi – stotis, sėdėti, vaikščioti, pasiekti norimą objektą, kalbėti, tokiu būdu susiformuoja pasitikėjimas savo jėgomis ir pasitenkinimas savo pasiekimais. Kasdieninis pavyzdys: neskubėjimas kelti parkritusio vaiko, supratimas ir buvimas šalia verkiančio mažylio, davimas laiko nurimti ir IŠBŪNANT ŠALIA JO (neišstumti į kitą kambarį „kai neverksi – sugrįšiu“, negąsdinti „jeigu verksi – mamytė išvažiuos“ ir t.t. ) švelnus paraginimas stotis pačiam, įvardinimas emocijų „tau skauda, nes tu parkritai“, „tau liūdna, nes tėtis išvažiavo“, kvietimas nusiraminti. Emocijos nėra nei geros, nei blogos – tai emocijos, jų paskirtis tinkamai atreguoti, išreikšti save. Nemokinkite berniukų būti „tikrais vyrais ir neverkti“, sudrausminkite senelį, kuris sako anūkui„ būk vyras, nemyžk“ – tai nuodai, prie kurių priprantama ir taip išmokstama ignoruoti save, įprantama nuneigti savastį. Taip, taip, vyrai mažiau reiškia emocijas, labai retai verkia, bet kelis kart dažniau nusižudo. Nemokinkime iškreipto vyriškumo, ne emocijos padaro vyrus „nevyriškais“, o negebėjimas mylėti savęs, slopinant emocijas įvairiausiomis priklausomybėmis.
Sunkumų įveikimas tai ne visada pergalė, tai ir pralaimėjimas su visomis iš to kylančiomis emocijomis, kurios nėra malonios, bet būtinos pažinimui, išmokimui, kad gyvenimas yra VISOKS, ir jeigu šiandien pritrūko sėkmės, jėgų, ar noro – tai ir pasekmės bus tokios. Tokie gyvenimo dėsniai. Esu pažinojusi mamą, kuri slapta pirkdavo diplomus, medalius ir taures, kad treneris įtektų jos vaikui po kiekvienų varžybų, motyvuodama „kad vaikas neprarastų motyvacijos“. Taip pat esu sutikusi tėvus, kurie atvykę į svečius ir įteikę dovaną jubiliatui, tuo pačiu įteikdavo kitą dovaną savo vaikui „kad neliūdėtų, jog kitas vaiko gavo daug dovanų, o jis nei vienos dovanos“.
Atidėtas malonumas – kertinė sunkumų įveikimo sąlyga. Vaikai mokinami padaryti kažką, kad gautų tai ko nori. Mes visi turime atlikti įsipareigojimus – dažniausiai tam, kad turėtume galimybes daryti kažką malonaus sau. Pavyzdžiui, dirbame ir uždirbame tam, kad turėtume patogesnį, privatų gyvenimą nuosavame name, o ne pas tėvus bute. Uždirbame ir taupome tam, kad atostogautume svajonių šalyje. Taigi, vaikai irgi nuo mažens mokinasi įveikti sunkumus atidėto malonumo principu:
- Dabar sutvarkome žaislus, o tada eisime į lauką.
- Eime išsivalyti dantis, o tada paseksiu pasaką.
- Pirma suvalgysim pietus, o tada ragausime tortą.
- Iki parduotuvės nueisime ir tada pirksime ledų.
Ir t.t. Aišku, vaikas nori visko greitai ir iš karto, tačiau tokie principai gyvenime NEVEIKIA. Atkreipkite dėmesį, kad mama vaikui yra BŪSIMAS JO SANTYKIS SU VISUOMENE. Tai reiškia, kad taip, kaip elgiasi mama, vaikas supranta ir tiki, kad taip elgsis visuomenė. Arba kitaip tariant – vaikas santykyje su mama, mokosi GYVENIMO DĖSNIŲ. Jeigu mama vaiką myli, gerbia, ir išmintingai brėžia ribas, toks vaikas užauga su vidiniu žinojimu – jis yra vertingas žmogus, jis yra mylimas ir moka kurti vertę bei gali išbūti taikiame santykyje su sociumu. Ir priešingas pavyzdys: mama augina vaiką be jokių ribų, apgaubus begaline meile, pataikaudama, nušluostydama visas dulkeles nuo takelių, toks vaikas užauga lyg pakirptais sparnais – nugalintas, tikintis kad pats tai jau tikrai nieko nesugebės, laukia kad kažkas duotų, o kadangi taip suaugusiųjų pasaulio dėsniai neveikia, auga nelaimingas, neprisitaikantis žmogus, parteriuose ieškantis „mamytės“. Gyvenimo dėsnių suvokimas per santykį su mama, labai gerai atsispindi socialiai remtinose šeimose, kur kelios kartis išmoksta iškreipto santykio su visuomene: yra „jie“ ir „mes“. Jie – tai kitokie nei mes: galingesni, turtingesni, gudresni, turintys mašinas, atostogas, namus, kažkokią neįsivaizduojamą prabangą, nepažintą gyvenimo būdą. Mes -tai kitokie, nei jie: paprasti, menkesni, skriaudžiami, per mažai gaunantys. Ši socialinė tendencija stiprėja, ypač šalyse, kur didelė atskirtis tarp pajamų ir gerbūvio. Mes kaip tėvai nežinome, kokios bus sąlygos mūsų vaikams suaugus, kokios santvarkos šalyse jie gyvens, bet galime būti ramūs – sunkumus mokantis įveikti žmogus prisitaiko ir išlieka.
- Leisti vaikui išreikšti visas emocijas
Vaikui augant paragink jį išreikšti jausmus ir nuotaikas žodžiais. Net ir nekalbančiam mažyliui galima rodyti gestus rankomis ir tarti žodžius „laimingas“, „piktas“ , liūdnas“. Tokiu būdu vaikai greičiau susieja emocijas su jų pavadinimais ir geba ne tik atpažinti savo emocijas bet ir jas sureguliuoti.
Neišaukštinkite teigiamų emocijų. Nesureikšminkite neigiamų emocijų. Emocijos nėra nei geros, nei blogos, jos tiesiog yra. Normalu, kad maži vaikai tampa jautrūs, apimti nerimo ar liūdnoki, tai jokiu būdu nereiškia kad jie yra nelaimingi. Testas jums: įsivaizduokite, jog jūsų mažylis „n-tojo“ gimtadienio metu, susimąstė, nuliūdo ir pasitraukė į kitą kambarį toliau nuo svečių šurmulio. Kaip elgsitės? Kokia jūsų pirma reakcija? Dauguma tėvų prieitų prie vaiko ir stengtųsi jį pralinksminti. Taip atimama iš vaiko proga pačiam atpažinti liūdesį ir susitvarkyti su emocijomis. Tyrimai modeliuojant tokias situacijas rodo, jog , šiek tiek pabuvę atskirai, mažyliai vėl sugrįžta į gimtadienio šurmulį. Grįžta kitokie. Kažką naujo savyje supratę. Praturtėję. Taip išugdomas gebėjimas priimti ir valdyti emocijas. Jei tėvai puola vaiką linksminti, jie parodo, jog jausti liūdesį yra blogis. Vaikas turi suprasti, jog yra normalu kartais pajusti liūdesį, juk toks gyvenimas, tėveliai, … ar ne?
- Būk pavyzdys
Psichiatrijos profesorė Dora Wang įrodė, jog tėvai perduoda temperamento tipą savo vaikams ne tik per genus, bet ir per savo elgesį bei bendravimo su vaikais stilių. Vaikai pagauna tėvų emocijas – tiek teigimas, tiek neigiamas. Teigiamos emocijos tai VISOS emocijos (džiaugsmas, gerumas, liūdesys, užuojauta, pyktis ir t.t.), neigiamos emocijos tai destruktyvios nuotaikos (depresija, apatija, priklausomybės ir pan.)
Vaikai imituoja tėvų emocinį stilių. Jei mama kvatoja, vaikas irgi linkęs juoktis, šypsotis ir jo smegenys mokinasi, jungiasi „šypsenos ir juoko“ neuronai. Analogiška situacija, kuomet kūdikiui skauda pilvelį, jis verkia – rami mama nešioja, glosto, švelniai niūniuoja, ir mažylis aprimsta, nes „pagavo“ mamos emocinį stilių. Atvirkščias efektas būtų, jei mama stresuotų, blaškytųsi, pyktų, vengtų vaiko – vaikas taip pat negalėtų nurimti.
Normalu, kuomet naujagimiui ar kūdikiui pervargus, jis nesugeba pats nusiraminti, nevaldo emocijų. Tačiau taip elgdamiesi suaugę nebus priskirti prie normos: nerimastingi, sergantys depresija tėvai nesugeba parodyti emocinio stabilumo, susitvardymo, jų vaikai tarsi „paveldi“ tėvų emocines problemas. Sukasi užburtas ratas – mama pervargus, serga depresija ir chroniškai neišsimiega, nes vaikas šokinėja naktimis kas pusvalandį ir neleidžiam mamai išsimiegoti. Dienomis mama pikta, rėkia ant vaiko, vėliau savęs už tai neapkenčia ir vis labiau grimzta į saviplakos, melancholijos, beprasmybės jautimo liūną. Jei išgyvenate sudėtingą laikotarpį šeimoje, daug verkiate, sergate depresija, ar nesuvaldote nuotaikų, ieškokite pagalbos, kreipkitės į specialistus – taip kursite ne tik savo laimę, bet ir negriausite mažylio laimės. Jeigu tavo vidiniai resursai išseko, tu jauti apatiją, beviltiškumo jausmą, nemigą, nepaaiškinamą baimę, panikos atakas ar bet kurį simptomą, susijusį su tavo psichine sveikata – nedelsk ir pasirūpink savimi. Tau gali padėti psichoterapija. Ieškok pagalbos ir žinok, pasirūpindama SAVIMI – tu rūpiniesi visais kitais: vaikais, šeima, vyru, tėvais ir t.t. Mamos ramybė kitomis spalvomis nuspalvina ir vaiko kūdikystę. Jeigu mano mintys rado atgarsį ir jaučiate, jog būtų naudinga psichoterapija, kreipkitės į mane – aš esu Rasa Siudikienė, dirbu kaip Geštalto psichoterapijos praktikė ir teikiu konsultacijas nuotoliniais būdais bei gyvai psichoterapijos kabinete, Kaune.
- Mokykite daryti prasmingus dalykus
Vaikui ne tik auga, bręsta, mąsto, bet ir mokinasi „Kasdienybės mokykloje“. Jie pastebi, kaip jų pasitenkinimas veikia kitus. Tyrimai įrodė, kad žmonės, jaučiantys savo gyvenimo prasmingumą, yra laimingesni, neserga depresija ir kitiems šalia jų yra tiesiog gera būti.
Net ir 10 mėnesių mažylį galima išmokinti pasitenkinimo ne tik IMTI bet ir DUOTI. Jei duodate savo mažyliui bananą supjaustytą gabaliukais, leiskite jam įdėti gabalėlį ir į jūsų burną. Parodykite kaip jums skanu ir kaip gerai jaučiatės. Jei šukuojate mažyliui plaukučius, leiskite ir jam jus „pašukuoti“. Pasidžiaukite nauja šukuosena, parodykite kaip jums malonu. Šie maži kasdieniniai patyrimai mokina vaikus dalintis ir puoselėja jautrumą kitam. Augant vaikui šios pamokėlės vyksta natūraliai, atliekant kasdieninius namų ruošos darbus (pvz., knygų sudėjimas į lentyną, kėdės atnešimas mamai, vandens dubenėlio padavimas šuniukui ir pan.).
Pabaigai
Kol mokslininkai ieško įrodymų, kaip tvirtai charakteris įsiūtas žmogaus genuose, tėvams belieka kliautis intuicija ir laiko patikrintomis priemonėmis: meilės ir dėmesio vaikams nebūna per daug. Nežinantiems kas tai, siūlau atlikti pratimą: atsiėskite ramiai, atpalaiduokite pečius ir užduokite sau klausimą “Kada, kokiomis aplinkybėmis jaučiausi laimingu vaiku?”. Stebėkite, koks jausmas kyla, kai prisimenate savo vaikišką laimę? Tai turėtų būti lengvas jausmas:
- Gal tai buvo, kai netikėtai tėtis pasisodino tave ant kelių ir tu „vairavai“ mašiną, tokią galingą, tokią didelę kaip tas tėčio suteiktas pasitikėjimo kreditas įduodant vairą tau į rankas.
- Gal tai buvo tą nesvarumo sekundę, kai šokai nuo spintos ant senelių lovos ir tai kartojai vėl ir vėl, kol suprakaitavai iki šlapios nugaros?
- Gal tai jautei tada, kai su pusbroliais kaime atlikote varlės skrodimą, arba ėjote tamsoje su prožektoriais ir buvo taip laimingai baisu?
- Gal tai pajutai tada, kai pas močiutę su tikru peiliu pjaustei varškėčius ir vieną tokį išlipdei kaip įspūdingą skulptūrą, kurią paskui atpažinai savo lėkštėje ir valgei tikėdamas pajusti ypatingą skonį?
- Gal tavo širdis šokinėjo iš džiaugsmo, kuomet su tetos Singer‘iu siuvai popieriaus lapus ir mašinos bildesys rodė, koks galingas prietaisas tau paklūsta.
Prisiminei, kažką panašaus? Sveikinu. Atkreipk dėmesį, kad tie prisiminimai retai kada kainavo pinigus, tiksliau jie buvo nemokami. Dabar tu jau supratai, LAIMĖ = tai yra ATRADIMO DŽIAUGSMAS ir jūs tėvai esate pajėgus atskleisti tai savo vaikams.