Kūrybiniai psichoterapijos metodai
Šiuolaikiškas psichoterapeutas – tai ne „tylintis“ specialistas, o priešingai – proaktyvus, kūrybiškas specialistas, kuris geba parinkti tinkamas priemones psichoterapijos klientui. Psichoterapijoje gali būti taikomi kūrybiškieji metodai – metaforos, žaidimai, molio lipdymas, smėlio lietimas, piešimas, muzika, drama ir kt. Šie metodai apima visus kūrybinius procesus, kurie gali padėti tyrinėti ir perteikti problemas, jausmus ir emocijas terapiniu būdu bei įsižeminti, geriau suprasti save.
Psichoterapijoje nereikia piešti „gražiai“. Priešingai, klientas raginamas piešti drąsiai ir autentiškai, taip kaip išeina – simbolius, nekonkrečius objektus. Piešdamas klientas pasirenka spalvas, ryškina kai kuriuos objektus, atvaizduoja jų dydį ir poziciją. Taip klientas gali netiesiogiai „papasakoti“ apie savo būseną, emocijas, jausmus, patirtis. Piešinys – tai ne tik vaizdas, bet ir kliento pasakojimas apie piešinį bei atsakymai į psichoterapeuto klausimus: Kokie jausmai kilo piešiant? Ką išgyvenai piešdamas? Kas iškyla pamačius visą piešinį? Kodėl taip manai? Kaip tai susiję su tavo dabartine situacija? Ir t.t.
Individualioje arba poros psichoterapijoje yra efektyvu naudoti žodines arba iliustracines metaforas: gyvūnų, augalų arba kitų objektų pavadinimus bei metaforinės korteles. Pastarosios yra labai populiarios šiuolaikinėje psichoterapijoje. Šios kortelės vadinamos įvairiai: projekcinėmis, terapinėmis, asociacinėmis, psichologinėmis. Metaforinių kortelių istorija prasideda 1975 m., kai kanadietis Eli Ramanas laikėsi modernistinio formų keitimo metodo. Menas, pasak E. Ramano, turi būti kuo arčiau žiūrovo, tarsi „įdėtas į jo rankas“. Todėl Ramano paveikslai buvo miniatiūriniai, skirti laikyti delne. Eli Ramano kaimynas buvo Geštalto terapeutas. „Meno delne“ idėja buvo paversta neįprasta psichologo darbo priemone.
Smėlis sudarytas iš smulkių ir kietų dalelių, kurios gali stimuliuoti kliento rankas, veikti kaip raminanti psichoterapinė priemonė. Moksliniai duomenys apie vagus nervus stimuliaciją leidžia teigti, jog smėlis gali pasitarnauti kaip atvirumą skatinanti psichoterapinė priemonė. Klientas smėlyje panardina pirštus, glosto smėlį, susipažįsta su medžiaga, atvaizduoja reljefą, keičia formą, išdėlioja smėlyje figūrėles, kaitalioja jų vietas. Ką jauti panardinęs rankas į smėlį? Kas iškyla prieš akis, kai lieti, glostai smėlį? Kada paskutinį kartą taip jautei smėlį tarp pirštų? Kiek tau metų buvo? Jeigu šis smėlis būtų svarbiausia tavo gyvenimo atkarpa, pavaizduok, koks jis būtų?
Psichoterapeutas gali pasiūlyti klientui parinkti figūrėles, kurios simbolizuotų klientui svarbius žmones – artimuosius, šeimos narius, gimines, draugus, bendradarbius ir t.t. Tiek vaikui, tiek ir suaugusiam gali būti gerokai lengviau pasakoti apie herojus-figūrėles, negu tiesiogiai apie save ir artimuosius. Prieš akis išdėliojęs figūrėles, klientas pasakoja apie jų savybes, tarpusavio ryšius, santykius ir įvykius bei jausmus. Psichoterapeutas užduoda klausimus, tokiu būdu skatindamas klientą pamąstyti, pajausti, pagilinti supratimą: Kodėl pasirinkai save pavaizduoti kaip supermeną? Kokius jausmus tau sukelia ši figūra? Kokie žodžiai iškyla, kai žiūri į savo figūrėlę? Ar tavo tėvų figūrėlės stovi atskirai ir nusisukę viena nuo kitos? Ir t.t.
Šie kūrybiniai psichoterapijos metodai bei daugybė kitų psichoterapeutų naudojamų priemonių gerokai palengvina gyvenimą su skausmingomis emocijomis, leidžia papasakoti apie trauminius įvykius, netiesiogiai apibūdinti savo išgyvenimus. Taip pat kūrybiniai psichoterapeutų darbo metodai gali paspartinti psichoterapijos poveikį – gerėja kliento galimybės išreikšti jausmus ir emocijas, gilėja suvokimas, atrandama motyvacija siekti pokyčio. Reikia pasakyti, kad šiuolaikinės psichoterapijos metodai ir moksliniai tyrimai gerokai išplėtė psichologinės pagalbos paveikslą – nuo „tylinčio” psichologo iki aktyvaus psichoterapeuto, kuris kartu su išklausymu ir išbuvimu, pritaiko klientui tinkamas psichoterapines priemones ir metodus.
