Depresija ir tyla
Jaučiu kažkas negerai su manimi. Visi sako, kad man yra depresija, kad laikas pas psichoterapeutą, bet man atrodo, kad nuėjus pas specialistą aš tiesiog tylėčiau, neturėčiau ką pasakyti ir nebūtų iš to jokios naudos. Esu jauna, nieko nenoriu, apėmęs liūdesys, apatija, nei valgyti, nei gerti nenoriu. Norėčiau užsidaryti nuo viso pasaulio ir tik miegoti, miegoti. Žinau, kad nemoku parodyti jausmų, negaliu priimti viso to blogio, kurį patyriau savo tėvų šeimoje. Tėvai pyksta, sako kad mano tylėjimas nenormalus. Dažnai sapnuoju tą košmarišką gyvenimą. Nenoriu apie jį kalbėti. Nemanau, kad kažkas nepabuvęs mano kailyje galėtų patarti. Ar čia reikia kokių nors psichoterapeuto patarimų, o gal tiesiog laikas užgydys ir viskas praeis savaime?
Depresija sergantis žmogus tarsi pasineria į skausmingos tylos būseną, kurioje jam saugu būti ir legalu gulėti ir „nieko nenorėti“. Abejojama savimi, gyvenimu, tikslais. Gal būt tai pažįstama jums?
Tylėjimas visada yra apie kažką. Tai gali būti didžiulis emocinis nuovargis, apatija, beviltiškumo jausmas, savęs pastatymas „į vietą“ , atsitvėrimas nuo bet kokių išorinių emocijų, iš vidaus kylantis liūdesys. Dažniausiai, kai tylime – tarsi apsaugome save nuo to, ką įvardinti būtų sunku, nes tai sukeltų skausmingus prisiminimus. Apsauga nuo prisiminimų veikia taip stipriai, kad stengiamės išvengti bet kokio kontakto, bet kokio traumos prisiminimo. Štai, kodėl žmogus pamažu užsidaro, eliminuoja save iš bendravimo su draugais ir artimaisiais. Vengia psichoterapijos, nes įsivaizduoja, kad ten neišvengiamai reikės kalbėti apie skausmingą patirtį, sukils emocijos, bus daug ašarų pasakojant apie praeities įvykius, arba bijoma pasirodyti „nekokybišku”, „nenormaliu”.
Tokiu atveju tylėjimas ir užsidarymas nuo viso pasaulio gali atrodyti visai nebloga išeitis, tačiau iš tiesų ši būsena atlieka kitokias funkcijas:
Tylėjimas – kaip apsauga nuo bet kokio skausmo. Tarsi nekalbant apie dramblį, stovintį kambaryje, jis savaime išnyks. Neišnyks. Šią taktiką dažnai renkasi žmonės, kurie praeityje neblogai įvaldė „dramblio ignoravimą“. Tai gali būti vaikystė, prabėgusi priklausomų tėvų (alkoholikų, darboholikų, narkomanų, rūkorių, lošėjų ir pan.) bei smurtautojų (fizinių, emocinių) šeimoje. Tik šitaip vaikas galėjo išgyventi. O suaugus ta pati, gerai įvaldyta taktika „nematyk dramblio“ patikimai saugoja nuo to kur skauda, arba gali skaudėti, arba kažkada skaudino.
Sekina jėgas ir veda į psichosomatinius sutrikimus. Trauminė patirtis niekur nedingsta ir gyvena tylų savo gyvenimą širdies kampelyje. Emocinė prisiminimų našta tokia didelė, atrodo lyg betono blokas pečius slėgtų, arba dažnai įvardinama kaip „guzas gerklėje“, „užgulta krūtinė“, „sustingusi širdis“. Ilgai tęsiant trauminės patirties neigimą, kūnas nemeluoja – gali paūmėti kosulys, padažnėti užspringimai, gali atsirasti širdies ligos, širdies skausmas arba „širdies dūrimas“ bei kiti sveikatos sutrikimai.
Depresija – tai NĖRA „išsidirbinėjimas”;
Tylėjimas – NĖRA artimųjų „ignoravimas”;
Apatija – NĖRA „tinginystė”;
Liūdesys – NĖRA „bloga” emocija.
Depresija tai pagalbos šauksmas, tai gali būti netiesioginis atleidimo prašymas, kuomet depresija sergantis asmuo negali pats sau atleisti. Tai gali būti įsigalėjęs beviltiškumo jausmas, kylantis iš nuovargio, iš didelių reikalavimų sau, arba kai aplinka nepriima „pusėtinų” rezultatų.
Daugumoje atveju – laikas tikrai „gydo“, tačiau ne visada. Jautri nervų sistema gali itin stipriai save saugoti, taip stipriai, kad tampa nepajėgti atiduoti skausmingus prisiminimus gydytojui Laikui.
Ar saugoti sekinant save, ar drąsiai ryžtis psichoterapijai ir bandyti išsivaduoti nuo slegiančios naštos? Klausimas į kurį atsakyti turėsite patys. Jeigu kyla baimė kreiptis į psichoterapeutą, turėkite mintyje, kad patyrę specialistai (psichoterapeutai, psichologai, psichiatrai) atsižvelgia į jūsų asmenybę, į jūsų emocinę būseną, saugoja jus – saikingai dozuoja prisiminimų iškėlimą, pristabdo jus, nukreipia kita linkme, arba kalbant profesine kalba – vengia retraumatizacijos. Ramūs pokalbiai tarp kliento ir psichoterapeuto tvirtina jų tarpusavio ryšį, kurią pasitikėjimą, išaugina gydantį santykį, kuriame yra saugu būti ir išdrįstama atsiverti.
Psichoterapija nėra lengvas ir malonus procesas. Čia ateinama ne susižeisti, bet ir ne pataikauti. Ateinama saugiam atvirumui ir savęs stiprinimui, ateinama išmokti savęs rėmimo, naujų elgesio krypčių. Ateinama saugiam socialiniam kontaktui su psichoterapeutu, kai viskas slysta iš po kojų, kai aplinkoje trūksta stabilumo – kontaktas su psichoterapeutu atlieka įstabilizavimo funkciją.
